Egoistai neturi ateities

Visi esame girdėję, kad egoizmas – tai blogis. Dažnai žmonės vertindami kitų poelgius teigia, kad jų elgesio motyvai egoistiški arba kad tie žmonės – visiški egoistai. Dauguma žmonių intuityviai, nesąmoningai vengia egoistų ir nepasitiki jais. Jei paklaustume, kodėl, sulauktume tokio atsakymo: „Kaip galima pasitikėti žmonėmis, kurie galvoja tik apie save?“ Dar kartais girdime teigiant, kad reikia būti „mažu egoistu“: „kas kitas mumis pasirūpins, jei ne mes patys?“Taigi tai, kaip žmonės vertina egoizmą, yra labai miglota ir priklauso nuo to, iš kurios pusės į jį žvelgiama, su kokiu tikslu vertinama ir pan. Kaip anekdote apie žydą: paklaustas, kiek kainuoja, žydas perklausia: „Mes perkame ar parduodame?“ Kiekvienas vertina egoizmą savaip ir turi su juo asmeninį santykį. O ką šiuo klausimu mums sako gamta? Kaip ji reaguoja į egoistiškus žmones? Kad tai suprastume, reikia remtis ne asmeninėmis interpretacijomis, o pabandyti pamatyti principus, kurie vyrauja santykiuose tarp žmogaus (jo egoizmo) ir jį supančio pasaulio. Šveicarijos Ženevos universiteto mokslininkai nusprendė patikrinti, kaip veikia egoistiškų žmonių smegenys ir kaip egoistinis požiūris atsispindi proto veikloje. Mokslininkai pasiūlė sumodeliuoti teorinį procesą, kuriame leido žmogui įsivaizduoti, kad ateityje dėl klimato kaitos gali kilti daug problemų, susijusių su išgyvenimu. Tyrėjai pamatė, kad vieni žmonės į ateities problemas, sukeltas klimato kaitos, reaguoja su nerimu, o kiti mano, kad tos problemos užklups tik toli ateityje, todėl dėl jų jaudintis nereikia. Buvo nuspręsta patikrinti, kaip tokia pasaulėžiūra atsispindi tų žmonių smegenų veikloje. Pastebėta, kad egoistiški žmonės nenaudoja tų smegenų dalių, kurios yra atsakingos už galimybę įsivaizduoti ateitį, jos tiesiog neveikia. Ir atvirkščiai – altruistiškų žmonių smegenų dalys, atsakingos už ateities projekciją, dirba gyvai ir intensyviai. Šio tyrimo rezultatai buvo skelbiami žurnale “Cognitive, Affective & Behavioural Neuroscience”. Žmogaus pasaulėžiūra, vertybės ir elgesys daro įtaką jo priimamiems sprendimams. Remdamasis vidinėmis vertybėmis, motyvais ir tikslais, žmogus atlieka vienokius ar kitokius veiksmus išorėje. Susidurdamas su tiesioginėmis ar menamomis problemomis, žmogus sprendžia, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, atitinkamai pagal tai, koks yra jo vidinis pasaulis. Pasirodo, kad egocentriški žmonės, besirūpinantys tik savimi, galvoja, kad problemos yra pernelyg toli, kad reikėtų dėl jų nerimauti, ir kad jos jų nepalies. „Mes uždavėme sau klausimą: kaip magnetinio rezonanso tomografija gali mums parodyti smegenų reakciją į informaciją, susijusią su klimato kaita ateityje, ir kaip tas mechanizmas skiriasi tarp žmonių su skirtingu egocentrizmo lygiu“, – teigia Psichologijos ir edukologijos fakulteto Psichologijos skyriaus profesorius Tobias Brosch. Siekdami tai išsiaiškinti, psichologai pasinaudojo tarptautinės grupės, tiriančios klimato kaitą, surinktais duomenimis ir jų sudarytomis ateities prognozėmis, susijusiomis su klimato pokyčiais. Mokslininkai numatė tokias prognozes: sumažės geriamojo vandens, augs socialiniai konfliktai, daugės stichinių nelaimių. Buvo paminėti ir apytiksliai metai, kai turėtų prasidėti vienos ar kitos problemos. Tiriamųjų buvo prašoma užpildyti standartizuotus tekstus, kurie parodo žmonių vertybių skalę – egoistiškas ar altruistines tendencijas. Tada tyrėjai kvietė po vieną tiriamąjį atskirai, jam buvo atliekamas MRI, kurio metu buvo rodomos įsivaizduojamos ateities įvykių datos, susijusios su klimato kaitos pasekmėmis. Dalyviui reikėjo atsakyti tik į du klausimus („Ar tai rimta?“ ir „Ar bijote?“), įvertinant savo pojūčius balais nuo 1 iki 8. „Rezultatai parodė, kad žmonėms su egoistinėmis tendencijomis artima ateitis kelia didesnį nerimą, nei tolimos ateities įvykiai, kurie gali nutikti jau po jų mirties. Altruistams tokių skirtumų nėra, nes jie vienodai žiūri į visų problemų rimtumą“, – aiškino T. Brosch. Kitame tyrimų etape mokslininkai sutelkė dėmesį į ventromedialinę prefrontalinę žievę (vmPFC) – smegenų sritį virš akių, kuri naudojama mąstant apie ateitį ir bandant ją vizualizuoti. „Mes pastebėjome, kad ši smegenų dalis pas altruistiškus žmones labai aktyviai, kai subjektas susiduria su tolimos ateities pasekmėmis ir lygina jas su artima ateitimi. Egoistiškų žmonių smegenyse nebūna jokio aktyvumo.“ Ši smegenų dalis (vmPFC) yra atsakinga už tai, kaip žmogus įsivaizduoja save tolimoje ateityje. Tai, kad egoistiškų žmonių smegenyse, šioje dalyje, nėra jokio aktyvumo, parodo, kad jiems nerūpi, kas nutiks tolimoje ateityje. Natūraliai kyla klausimas: kodėl tokie žmonės turėtų elgtis stabiliai ir rimtai ilgalaikėje perspektyvoje, jei jie orientuojasi tik į artimiausią ateitį? Juk visos vidinės egoisto strategijos yra nukreiptos į trumpalaikio rezultato gavimą. Pasirodo, gamta turi numačiusi sprendimą ir egoistiškoms asmenybėms – ji tiesiog „uždaro“ ir nebeleidžia jiems įžvelgti, numatyti ateities. Tokie žmonės sutelkia visą save į artimiausią ateitį, todėl yra geri taktikai, bet blogi strategai. Gamtoje veikia gilios pusiausvyros ir vienybės principai, todėl asmenybės, kurios orientuojasi į egocentriškus tikslus, pačios sau užkerta ateities perspektyvas ir pasiekimus. Tokiu būdu gamta sukuria mechanizmą, kuris neleidžia žmogui projektuoti savo elgesio ir tikslų ilgalaikėje perspektyvoje: jis jų tiesiog nemato, o jei nemato, tai ir įgyvendinti jų negali, todėl daro daug klaidų ir susiduria su problemomis. Egoisto sąmonė visada orientuota į artimiausius tikslus, nes jis nesugeba susitelkti į ilgalaikius. Ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų pasiekimo būdai ir įrankiai, kaip žinia, labai skiriasi. Žmogus, kuris žūt būt ieško momentinės naudos, pralaimi ateityje. Žmogus, kuris nenori dėti pastangų ir dirbti, todėl tik vaikosi greitus pinigus, niekada nesuauga kaip rimtas kokios nors srities specialistas. Žmogus, kuris santykiuose ieško greitų malonumų ir patogumo, nesugeba kurti ilgalaikių pastovių santykių, nes trumpalaikių malonumų ir ilgalaikių santykių pagrindas – vertybės ir tikslai – yra visiškai skirtingi. Egoizmas – tai procesas, kai individualūs tikslai yra vertinami labiau negu gilūs bendrystės principai. Jei žmogus gyvena, remdamasis tokia pasaulėžiūra, jo organizmas pradeda pats blokuoti tolimesnes augimo perspektyvas. Toks žmogus neįžvelgia jo laukiančių problemų, todėl pradeda daryti klaidas, kurios anksčiau ar vėliau sugriauna visą trumpalaikę naudą. Šiame procese nėra nei teisėjų, nei kaltų ar nekaltų. Tai paties žmogaus tikslai ir vertybės atveria jam visas perspektyvas (arba viską uždaro). Straipsnis: balarama.lt